Žmonės vilkų bijo,bet čia eilinį kartą neišprusimas ir netgi tokių, rodos, elementarių dalykų (kaip kad gyvūnai nėra savaime visąlaik agresyvūs, jie tik užpulti ginasi, netgi širšės!) nežinojimas kiša koją. Vilkas prie žmogaus neis (nebent pasiutęs) ir pasistengs šią neprotingą dvikoję būtybę kuo didesniu lanku apeiti. O visokie pasakojimai apie vilkų užpuolimus Lietuvoje, kuriantys ir palaikantys tą baimę, o kartais net ir neapykantą, yra išsigalvojimai, neturintys realaus pagrindo, arba laurai turėtų atitekti vilkų-šunų hibridams. Kodėl nebijoma kiškių? Jie net daugiau žalos pridaro. Mano galva, vilkų bijo tie, kurie niekad apie juos normaliai nepagalvojo, nepabandė nors kiek daugiau jais pasidomėti, kurie tiki, ką kaimynų bobutė pasakė, o ne sava galva mąstantys. O juk vilkai yra nuotabūs ir verti pagarbos bei ramybės, o ne kulkų.
O apie Čekoslovakijos vilkšunius pirmąkart perskaičiau berods žurnale "Didysis Šuo", kur kaip tik rašė apie Wolfin ir jos naujai į Lt atvežtą veislę. Sužavėjo tai, kad jie turi daug tikrųjų vilkų bruožų - išvaizda, eisena, mąstymas, elgsena su kitais vilkšuniais - kaip tikrųjų vilkų gaujoj. Po Wolfin paskaitos VU GMF'e pirmąkart realiai-gyvai juos pamačiau, bet buvo per daug žmonių ir šeimininkai per arti, tad prispaustos prie galvos ausys toj grūdalynėj nepaliko didelio įspūdžio, gal net kiek nuvylė. Kai pasiskaičiau wolfdog'e apie juos ir jų "pokštus" (pavadinkim švelniai), buvau nusprendusi, kad tai tikrai ne mano veislė. Tačiau po to apturėjau didžiulį malonumą Užasaliuose, kur vyko pirmoji bonitacija ir paroda - vilkšunių savaitgalis. Pati aš šuns niekada neturėjau, bet norėt nepaliauju nuo mažų dienų. Ir va, tas savaitgalis. Sėdi ant žemės vidury kiemo, o aplink tave laksto palaidi vilk(šuni)ai ir dūksta, aiškinasi hierarchijas, vagia maistą iš panosės, trinasi į varlės lavonėlį, laka iš vieno bliūduko, praeidami veidą aplaižo.
KOkia fantastika! Auuu gali patvirtinti, kad prieš tą savaitgalį esu sakiusi, kad pirma noriu paprasto, "normalaus" šuns, kuriam šeimininkas yra dievas, bet PO savaitgalio požiūris smarrrrrrrkiai pasikeitė. Pažastinis šuniukas gal ir gerai (ne man..), bet toks žibančiom akim zaraza yra nepralenkiamas, nepakeičiamas, savarankiškai mąstantis (o ne vien šeimininko komandomis gyvas) ir tikrai nuostabus (ir vis tiek zaraza
). Su juo nuobodu tikrai nebus. Ir su juo (kaip ir su žmogumi) niekada nebus lengva. Užtat kiekviena diena bus vis kitokia, tikriausiai nelengva, bet ir nepakartojama (kartais tai net labai gerai - tas nepakartojamumas-nebepasikartjimas
). Pabuvau su jais tik 1 savaitgalį, tad ką mačiau yra mažulytė dalelė to, ką galėtų papasakoti juos laikantys žmogai, bet tas nuostabus laisvai lakstančio vilk(šuni)o vaizdas dar ilgai sapnavos. Matyti juos keliese dūkstančius yra tikras kaifas. Ir joks retriveris ar VA jų niekada neatstos.
Gustina
P.S. Dėkui Wolfin ir Ingridai su Linu bei visiem visiem, buvusiem tą savaitgalį Užusaliuose. Buvo SUPER!
...
P.S. Suvokiau, kas per gėris yra normaliai socializuotas protingas šuo.