Įspūdžiai iš Lazne Belohrad
Autorius: Deima (2006.09.05 - 18:09) |
|
 |
Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Liepo27-Rugpjūčio14d.Čekijos mietelyje Lazne Belohrad vyko šunų stovykla. Taigi, trys lietuvės Daiva, Deimantė ir Viktorija susipakavo savo daiktus, pasiėme šunis ir išvyko į ilgą kelionę...
Kelionė nebūtų kelionė, jei ji praeitų be nuotykių. Viena suomė kažkada yra pasakius, kad Lenkiją žemėlapyje reikia išbraukti ir užtušuoti juodu flomasteriu. Šitai nuomonei mes 100 proc. pritariame: keliai baisūs, greičiai dar baisesni, policijos ant kiekvieno kampo. Mūsų nuotykiai prasidėjo jau netoli Lenkojos-Čekijos sienos, kai mes atvažiavome į paskutinį didelį Lenkijos miestą Wroclaw. Jame kaip žinia važinėja ne tik automobiliai, bet ir tramvajai, o kur važiuot tramvajams kur lengviesiems automobiliams ženklų nėr, tai mes ir nuvažiavom... į tramvajaus kelią tiesiai prieš jį. Spėju, kad jei tramvajaus vairuotoją į galą darbo buvo suėmes miegas, tai pamačius mus atvažiuojant prišpriešais jam tie miegai labai greit išsilakstė. Na, šiaip ne taip gyvos ir sveikos mes iš šio miesto išvažiavom. Vėliau papuolėm į tokią audrą, kad teko ieškotis aikštelės kur sustot, bet audra greit baigėsi ir mes tęsėm savo kelionę. Pasiekus Čekiją iškilo problema su susikalbėjimu. Taip užgulė ausis, kad viena kitos normaliai kalbant negirdėjome, teko vos ne rėkti. Ir pagaliau, šiek tiek paklaidžiojus, randame stovyklos vietą. Išsikraunam reikalingiausiu daiktus, pavedžiojam šunis ir miegot.
Stovykloj dienos buvo tikrai užimtos, nebuvo laiko kada žioplinėti. Turėjome kiekvieną dieną po dvi apsaugos treniruotes, dvi-tris bendro paklusnumo treniruotes, anksti ryte pėdsekystė, vakarais kažkur važiuodavome ar vietoj buvo rengiamos vakaronės. Tik vat oras mūsų nelepino, lijo praktiškai visą stovyklos laiką. Per pirmą pėdsekystės treniruotę mes su Daiva labai norėjom pribaigt savo šunis, nes taip stipriai jų žioplinėjančių nebuvom matę, tuo labiau, kad jiems pėdsakai jau nebuvo naujiena. Waidila irgi paragavo pėdsekystės mokslų ir jie jam laaabai patiko. Apsaugos treniruotės metu mano hovavartas Kiri pirmą kart gyvenime pamatė figūrantą ir visiškai neliko juo sužavėta. Iš pradžių bandė nuo jo pabėgt, bet su laiku jau stengėsi jį užpulti, Harkai apsauga patiko, o mūsų mažasis Waidila niekaip negalėjo suprasti ko tas dėdė su skuduru taip laksto ir dar prie jo lenda. Waidila buvo stovyklos žvaigždė visi taip ir kėsinosi jį pagrobti, jis sulaukė treniruočių metu daug aplodismentų - teko mažių labai saugoti. Daiva susitarė dėl šuniuko pirkimo, kurio vardas yra Geryon, o Viktorija Harkai ir Geryonui sugalvojo bendrą vardą Harmoningas gėris.
Aplankėm Čekijos zoologijo sodą, ten buvom du kartus. Vieną kartą naktį naktiniame safari, kitą dieną su šunimis. Mūsų zoologijos sodo darbuotojai sako, kad šunys sukelia stresą laukiniams gyvūnams, todėl neįleidžia šunų, bet Čekijoje teko pamatyti atvirkštinį variantą. Šunys ne tik, kad nesukelia streso, bet jie laukiniams gyvūnams yra kaip atrakcija, jie taip ir stengėsi sumedžioti mūsų šunis. Gorila įžeidė Waidį, nes taikėsi jam į nosį suduot, aišku jis neliko skolingas, aplojo ją kiek tik jam sveikata leido. Zoologijos sode sužavėjo gyvūnų laikymo sąlygos, didelis dėmesys jų gerovei, taip pat didelis dėmesys lankytojams ir jų augintiniams. Įeinant į zoologijos sodą gauni maišelį susirinkt šunų krūvelėm, yra įrengti fontanėliai prie kurių yra bliūdeliai vandeniui pagirdyt šunis, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, o zoologijos sodo parduotuvėje gali įsigyt ko tik širdis geidžia su laukinių gyvų atvaizdais pradedant statulėlėmis baigiant patalynės užvalkalais. Taip pat, mes su Viktorija aplankėm ir pilį. Vaizdelis pasaka, tik vat buvo labai gaila, kad pilies vidaus fotografuot nebuvo galima ir nelabai supratom apie ką gidė pasakojo.
Grįžtant prie stovyklos reikalų... Mes ten ne tik mokėmes, bet ir laikėm egzaminus, tiksliau mūsų šunys juos laikė. Taigi rezultatai tokie: aš su savo hovavarte išlaikėm ZOP ir ZZO, o Daiva su Harka VZ1. Į stovyklą buvo atvykęs žmogus dirbantis su šunimis gelbėjimo tarnyboje. Jis mums skaitė paskaitą apie šunis gelbėtojus, darbą su jais, dresūrą. Klausėmės išsižioję ir galvojom ar kada nors įvyks stebuklas ir Lietuvos dresūros lygis priartės bent per pusę prie užsieniečių lygio. Čekijoje yra dresiruojami ir laiko egzaminus visi šunys nesvarbu ar jie yra veisliniai ar ne, maži ar dideli. Su šuniu tu gali eit bet kur ir nesvarbu ar tu vesi šunį su pavadėliu ar be, vaikščiojančio su antsnukiu šuns išvis nematėm, niekas į tai nekreipia dėmesio. Šunų neįleidžia tik į maisto prekių parduotuves ir į kai kurių pilių, muziejų vidų.
Tos dvi dienos stovykloj praėjo labai greitai ir atėjo laikas krautis daiktus ir važiuot atgal. Kelionėje atgal nebuvo su dideliais nuotykiais tik Warsuvoje šiek tiek pasiklydom ir pasirodėm įtartinos policininkams, kurie kurį laiką paskui mus važiavo, bet greitai jie mus nustojo sekti, pamatė, kad pilna mašina šunų, o šunininkai niekam nekenkia Per sienas tiek pirmyn, tiek atgal pravažiavom be problemų. Taigi, mes jau Lietuvoj, gyvenam savo įprastu ritmu ir jau kuriam mintis apie kitų metų kelionę į Čekiją.
Foto čia: www.fotki.com/wolfin
|
|
|
| |
|
