Ir kam gi as rasau apie tai tiems, kurie su savo keturkojais iseinate tik su pavadeliais?

Todel, kad ne pas viena is jusu atsiranda problemu su suns pasisaukimu?
Tam, kad suprastumete, jog galima viska pradeti ir taip:
Bemaz jau buvau geru instruktorium pasienio dalinyje, kuomet vokieciu aviganiu veislyne visi tureti sunys susirgo parvoviroze. Tada as turejau jau sena suni ir man reikejo ji pakeisti jaunu sunyciu. Nori nenori, teko paimti vilka. Suskambejus anksti ryta zadintuvui, issisruosiau i kelia link Valtic autostopu, o veliau ir pekstute iki pat Malacky. Ten buvo Cekoslovaku vilksuniu veislynas, priklausantis vidaus reikalu ministerijai. Ten manes lauke naujas augintinis. Kuomet pavakare grizinejau atgal, buvau pavarges, bet ramus. Salia manes risnojo vilkas Urzo. Isdidus savo veisles atstovas, 70 cm aukscio, sviesiai pilkas, su grazia apykakle, sviesia galva, su ryskia snukio pigmentacija. Jau bekeliaujant kitiems pakeleiviams jis sukele susizavejima, o grizus i dalini visis subego jo apziureti. Tie, kurie treniravo tuo metu sunis, laikinai pamirso savo darba. Susizavejimo sukiai ejo is visur. I kai kuriuos atsakinejau galvos linkciojimu, kitiems tik trukteldamas peciais. Kol kas nepazinojau as sio suns, tai ivyko tik daug veliau. Urzo isdidziai stovejo ir atsainiai visus stebejo, taciau islaike savotiska atsarguma. Galiausiai nuvedziau ji i voljera ir nuejau miegoti.

Jau buvau imiges, kai suksnis mane pastate per minutele ant koju. Dar nesuvokdamas kas vyksta pagaliau isgirdau budetojo riksma: "kelkis, kelkis, tavo vilkas pabego". Nulekiau iki voljero - tikra tiesa - uzraktas atidarytas, durys atstumtos ir suns ne kvapo. Dalinyje jo nebuvo. Isbegau i laukus ir netoliese pastebejau stovinti silueta. Jo siluetas silpnokai matesi tamsoje, lyg isplaukiantis is po zemiu. As pasimeciau. Jis buvo laisvas, jo nesupo jokios uztvaros ar grandines. Nekeisdamas savo padeties jis mane atidziai seke. Uz jo buvo pievos, pereinancios i miska, o virs sio gamtos grozio sviete zvaigzdes. Ju buvo milionai. Siuo metu nekenciau viso to grozio, kuri taip megau savo patruliavimo metu. Pradejau is leto prie jo artintis ir tyliu, svelniu balsu pasisaukineti. Pasisaukimui jis neregavo. Atvirksciai grese, tai, kad jis galejo elgtis priesingai. Paciu laiku tai suvokiau ir sustojau. Jis atsargiai mane prisileido prie saves 30 metru atstumu, ir mazinant atstuma nubegdavo nuo manes. Ten stovedamas jis buvo panasus i viska jautriai bereaguojancia stirnele, kuri dar nezino kaip jai elgtis. Kaip as ji turiu sulaikyti, sugauti, kol jis nepabego i tuos gudzius, nezinomus miskus?

Tada as dar nezinojau, jog jis ilgisi gaujos, ir tik sis jausmas ji sulaiko vietoje. Jis atsidure svetimoje aplinkoje ir nebezinojo, kaip jam elgtis. Mintyse perkratinejau visas imanomas panasias situacijas, vykusias Libejovice. Ten tokiu atveju, kuomet nereaguojama i pasisaukima, nemazas kiekis. Mes toki pasimetusi suni nuvydavome i automobiliu stovejimo aikstele, kur jis palysdavo po automobiliu. Tada vedlys ji prisegdavo ant pavadelio ir pabegelis budavo musu. O cia as buvau su Urzo vienas, neturedamas tokios galimybes. Urzo vel pasitrauke. Isnyko tamsoje. Kiek kartu jis taip dingdavo, as jau nebezinojau. Kai jis to norejo - atlikdavo nepriekaistingai. Bet as vis tiek zinojau, kad jis netoliese. Na pagaliau as ji vel pasivijau. Nebesistengiau ji ikalbeti, o atsisedau ir pradejau galvoti. Galvoje man smestelejo zinomas Burianovo paveikslas, kuri maciau kazkokioje knygoje. Indenu medziotojai artinosi sliausdami prie bizonu bandos, uzsimete ant nugaros vilko kailius. O kodel gi to nepabandzius? As rizikavau tuom, kad palikes viena Urzo galiu jo daugiau ir nebepamatyti, taciau tai ko man reikejo buvo tik dalinyje. Kuomet grizau atgalios visa tai buvo verta gero reginio vardo. Juodo plauko kailis, permestas man per strenas ir priristas kareivisku miegmaisiu uzdengianciu man galva. Atsitupiau ant keturiu koju ir man is burnos pasklido laimingas: bau, bauii, auuu, iii...". . Urzo stovejo ten, kur as ji ir palikau.Jis buvo visas atidus, ausys stacios, uodega ramiai nuleista ir stebejo mane. Nepabego. Lauke ka nauja situacija jam duos. Neslinkau tiesiog i ji, o ramiai pedinau keturiomis pusraciu, apsimesdamas, kad jis manes visai nedomina, taciau vis artejau prie jo. Ratai aplink ji vis mazejo. Tai jau nebebuvo simtas ar penkiasdesimt metru, buvo maziau nei trisdesimt. Kai as dar arciau priejau, jis pasitrauke, as apmiriau. Negi as vel viska turesiu pakartoti is naujo? Apie poelgio tikslinguma as jau nebegalvojau. Taip arti manes jis dar nebuvo, nuo to laiko kai isejau jo "medzioti". Kuomet jis pradedavo nubegineti salin, tai nebuvo nubegimas, o lakstymas aplink mane. Taip lyg noretu lakstyti ir zaisti. Man palengvejo.ta minute jau nebeegzistavo laikas. As pradejau sokineti kaip suniukas, ant ranku, ir staugiau, staugiau ir kiauksejau. Nezinau kiek tai truko, kol jis nebebijojo manes ir pats priejo. Tai buvo daug svelniu prisilietimu, kol as pagaliau galejau ji uztikrintai paimti uz antkaklio. Rankos ir keliai buvo purvini nuo zemes, taciau Urzo ejo kartu su manimi, ir mes abu grizinejom i dalini. Manyje kunkuliavo pasididziavimas savo proteviu palikimu ir tuo, kad as sugebejau ta zveri pagauti. Taip ar kitaip, taciau tai jau nebebuvo tik suo ar vilkas - tai jau buvo mano suo. Dabar as jau istikruju pradejau didziuotis, kad jis yra mano.

Urzo dar daug kartu pabego is voljero, taciau tai jau buvo lyg sportas, kuriuo jis uzsiminejo, budamas dalinyje. Jis cia apsiprato, o apylinkes pazinojo, kaip savo penkis pirstus. As irgi isbandziau visus imanomus ir suktus budus voljerui uzdaryti, o jis, net ir tuos pacius rafinuociausius budus sugebedavo iveikti. Tai buvo be galo protingas ir gudrus ir istvermingas suo. Budavo ir taip, kad kai man reikdavo i tarnyba, o jis pabegdavo, nejudedavau ir as. Niekas kitas nesugebedavo jo pasisaukti. O man paprasciausiai uztekdavo tik pradeti kaukti. O jis po valandziukes jau lyg vejas atlekdavo pas mane, nesvarbu, kur pries tai buvo, jei tik ten ji pasiekdavo mano "vilkiskas" sauksmas. Kariuomeneje visuomet ateina toks laikas, kuomet reikia padekoti savo bendrazygiui - suniui ir atsisveikinti su juo. Atejo toks laikas ir man, kuomet turejau su Urzo issiskirti ir perduoti ji kolegai Karlui Novackovui. Jis buvo tikrai geras kinologas ir as buvau uztikrintas, kad jis bus pakantus jam ir tikrai jo nenuskriaus. Tad teko savo kontakta su Urzo nutraukti. Karelas skundesi, kad kai tik Urzo mane pajusdavo, nustodavo jo klausytis ir noredavo sekti tik paskui mane. Tad tas vilkas, kartais turedavo puikiu paklusnuma, o kartais pasielgdavo, ypac naktimis, budamas kartu su Karelu, del savo tvirtumo ir savarankiskumo, lyg savarankiskai pabegantis suo. Todel su Urzo dar daug patyriau visokiu idomybiu, kol visiskai isejau i civilius. Laikui begant ir tas mano :"Auuuu...bauiiii", kuris taip ji priviliodavo namo, skambejo ne is mano lupu. Dienomis, kuomet susitinku "vilka" ta uzsispyrusi zveri su saltomis, tave perverianciomis akimis, negaliu sutikti su kinologu nuomone, jog tas suo niekam netinkamas. Vis dar ir siomis dienomis, jau praejus daugiau kaip dvidesimciai metu as vis dar daznai atsimenu Urzo. Mintyse jis vis dar yra mano sunimi, patarianciu man.

Kuo dazniau su savo sunimi naudosite zaidimo metoda, tuo teigiamesnis bus tarpusavio rysys. Ir ka gi tai irodo?Kad gal but tai vienas is atsakymu i ta klausima, kaip ismokyti suni vykdyti komanda "pas mane". Tai tik dalis tiesos. Tai tik nuoroda i galima kelia i jo sirdi.

Paskutini sios vasaros linkejima laukiniams ir ju savininkams siuncia

Ivo Eichler
Wolfdogo informacija: Straipsnis isspausdintas zurnale Pes pritel cloveka 9/2004 ir buvo spausdintas su autoriaus nuosirdziu leidimu.
Komentaras: Ivo Eicler - labiausiai gerbiamas gyvunu elgsenos specialistas Cekijoje. Jo nuomone visiems yra svarbi ir kievienas save gerbiantis kinologas jauciasi pamalonintas, jei gali pabendrauti su juo. Sia vasara ir as galejau tuo pasidziaugti.