[Vaiva]

Šunys ir vaikai


Vaikai ir šunys – plati ir sudėtinga tema. Gyvenimas su šuniu gali būti pati nuostabiausia patirtis vaiko gyvenime. Šunys moko vaikus užjausti, rūpintis, jausti atsakomybę ir besąlygiškai mylėti. Žaisdami ir kalbėdamiesi su namuose auginamu gyvūnu, vaikai išmoksta socialinio bendravimo. Be to, tokie vaikai lengviau bendrauja su kitais, greičiau susiranda draugų ir labiau pasitiki savimi. Jautrūs, uždari, vienaip ar kitaip atstumti vaikai jaučia ypatingą poreikį ramiam ir besąlygiškam bendravimui, ir šuo jiems yra nuostabiausias partneris ir draugas. Yra daugybė istorijų, kaip šuo padeda užauginti vaikus, jais rūpinasi, padeda išmokti jiems vaikščioti ir t.t.

Tačiau visada reikia atsiminti, kad laikant šunį, į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuonio instinktus. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai.

Į problemas tarp vaikų ir šunų reikia žiūrėti labai rimtai ir būtina stengtis jų išvengti. Kai šuo apkandžioja vaiką, atsakomybė visada krenta suaugusiajam. Jei tarp vaiko ir šuns kyla toks aiškus nesusipratimas, reiškia, klaidą padarė suaugusieji. Jie nepakankamai išaiškino vaikui, kaip šunys supranta žmogaus elgesį, jie nėra atsakingi šunų šeimininkai, nes atsakingas šeimininkas visada moko savo šunį gerbti vaikus ir niekada jų neliesti. Net jei šuns savininkas neturi vaikų ir niekada neplanuoja jų turėti, jis turi mokyti savo šunį normaliai reaguoti į vaikus ir tinkamai elgtis prie jų. Vaikai dažniausiai yra judrūs ir triukšmingi, o šunims tai gali sukelti susijaudinimą ar baimę. Todėl šuns šeimininkas turi pasistengti, kad šuo į vaikus reaguotų ramiai.

Jeigu žmogus eina gatve su savo šuniu ir svetimas vaikas nori jį paglostyti, visa atsakomybė už šunį ir vaiką tenka šuns šeimininkui. Jis turi atsiminti, kad visą padėtį turi kontroliuoti jis pats. Niekada negalima vaikui leisti žengti pirmo žingsnio. Šuns šeimininkas turi stebėti vaiką, tai, kaip jis elgiasi, jo kūno kalbą, kur nukreiptos jo akys. Susijaudinęs vaikas šuniui gali pasirodyti nemandagus, todėl šuo gali norėti jį paauklėti, nustumdamas galva, kūnu ar net letenomis. Be to, reikia stebėti ir savo šunį. Net jeigu šuo nusiteikęs ramiai ir šeimininkas žino, kad jis gerai elgiasi su nepažįstamais žmonėmis, negalima leisti vaikui pačiam prie jo prieiti ir imti glostyti. Reikia jam pasakyti, kad jis pirmiausiai leistų šuniui su juo susipažinti, porą minučių neliesdamas gyvūno, nešnekindamas jo ir nežiūrėdamas jam į akis. Jeigu šuo reaguoja gerai ir šuns šeimininkas užtikrintas situacijos saugumu, vaikui galima leisti paglostyti šunį. Bet vaiką reikia nukreipti teisinga linkme, nes tik šeimininkas, pažindamas savo šunį, gali žinoti, jei šuniui nepatinka tam tikri prisilietimai. Bet jeigu vaiko kūno kalba netinkama ar šuo nėra nusiteikęs saugiai pasisveikinti su vaiku, reikia tiesiog pasakyti vaikui, kad šuo dabar dirba, ir jo blaškyti negalima.

Visose situacijose, tiek namuose, tiek lauke, svarbiausia yra nepalikti šuns ir vaiko be priežiūros. Šunys niekada neturi būti arti vaikų, kurie mokosi vaikščioti ir turi labai daug fizinės energijos. Vaikai dažniausiai yra savo tėvų atspindys, todėl suaugusieji turi rodyti pagarbą gyvybei ir visiems gyvūnams. Vaikams reikia išmokti netampyti šuns už ausų ar uodegos. Jeigu vaikas ima su šuniu elgtis per daug grubiai, reikia jį sulaikyti ir parodyti kitokį būdą liesti šunį. Galiausiai šuo pamatys, kad vaikas grėsmės nekelia. Būtina išmokyti vaikus teisingai sutikti bet kokį nepažįstamą šunį – nešnekinti jo, neliesti ir nežiūrėti jam į akis, kol šuo neparodys ramaus paklusnumo.

Šuniui niekada neturi būti leidžiama imti į nasrus vaiko žaislus. Jeigu jau taip atsitinka, vaikas turi žinoti,, kad jis nemėgintų atimti žaislo pats, o pasakytų tėčiui ar mamai.

Reikia mokyti vaikus nebėgti šuns akivaizdoje, nes toks vaiko elgesys gali paskatinti šunį jį vytis. Negalima leisti šuniui šokinėti ant vaikų, nes tai daugumą vaikų gąsdina.

Dar viena situacija, kurios reikia vengti, tai leidimas šuniui miegoti kartu su vaiku. Nors tai atrodo labai mielai, šitokį artumą šuo gali neteisingai suprasti ir pradėti dominuoti vaiko atžvilgiu. Be to, tai gali iššaukti alerginę vaiko reakciją.

Niekada nemaitinkite šuns ir vaiko kartu. Maistas gali sukelti papildomą šuns budrumą, kurio baigtis gali būti netgi dominavimas arba agresija.

Šuns akyse vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi būti aukštesnis hierarchijoje, idealiu atveju – gaujos vadas. Nuo pat pradžios (nuo pat vaiko gimimo) reikia elgtis taip, kad vaikas būtų gaujos vadas šuniui – tai labai palengvins šuns užduotį ir jo tolesnį bendravimą su vaiku.

Į pasivaikščiojimus su šuniu reikia pagal galimybes eiti visai šeimai, kartu su vaikais. Pasivaikščiojimų metu reikia ne tik žaisti su augintiniu, bet nemažai laiko tiesiog tvarkingai ir ramiai eiti, kai šuo eina šalia žmonių (kartu ir vaikų) ar už jų, bet ne priekyje. Šuniui toks pasivaikščiojimas padės įsisąmoninti, kad vaikas turi aukštesnį statusą, nei jis. Pradėti tokius pasivaikščiojimus reikia kuo anksčiau, net su kūdikiu, kai jo vežimėlis stumiamas pirma šuns.

Kai vaikas nesėkmingai bando liepti šuniui atsisėsti, o tėvams tai juokinga, jie tuo metu pažemina vaiko statusą šuns akyse – vaikas tampa šuniui bendraamžiu, tos pačios vados šuniuku. Tėvai visada turi užtikrinti, kad šuo daro tai, ką jam sako vaikas. Jeigu šuo į vaiką žiūri kaip į kitą vados šuniuką, pagal šunų elgesio taisykles jis turi pilną teisę dominuoti ir net pamokyti neklusųjį „brolį“.

Tėvai turi išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną, ir kūno kalbą, taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai netrunka perprasti šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti. Visiems vaikams malonu, kai šuo jų klauso. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai, turintys naminių gyvūnų, daug geriau sugeba šifruoti netgi žmonių kūmo kalbą ir jų veido išraiškas, negu tie, kurių namuose gyvūnai neauginami. Be to, eksperimentai rodo, kad vaikai daug sėkmingiau moko šunis naujų triukų, negu suaugusieji.

Nesusipratimai tarp vaikų ir šunų kyla paprasčiausiose kasdieninėse situacijose, kai vaikai puola glebėsčiuoti sutiktą ar savo šunį. Prisiminkite, kad kaip skirtingai sveikinasi ir apsikabinimą supranta šunys ir primatai. Kai vaikai su geriausiomis mintimis ir išreikšdami savo meilę apsikabina šunį, jis dažnai tai supranta kaip grubų, dominuojantį, grėsmingą elgesį. Jeigu išsigandę vaikai (kaip ir suaugę žmonės ar beždžionės) nori, kad juos kad apkabintų, paguostų ir nuramintų, tai išgąsdinti šunys (kaip ir visi kiti gyvūnai) nenori būti apkabinami ar šnekinami, jie nori būti palikti ramybėje. Todėl taip dažnai geras ir mylinčias savo šunis mergaites namuose apurzgia ar net įkanda (dažniausiai į veidą) šeimos šunys. Labiausiai apkabinti ir glostyti minkštus ir švelnius gyvūnus nori vaikai nuo trejų iki penkerių metų amžiaus ir paauglės mergaitės. Pabandykite jiems paaiškinti, kad šito daryti negalima. Sėkmės , jums jos tikrai labai prireiks, bet norimą rezultatą vargu ar pasieksite. Geriau pamokykite vaiką atpažinti šuns reakcijas, ir ypač ramų paklusnumą, nes būtent šioje būsenoje esantį šunį galima ir reikia glostyti ir šnekinti.

Kitas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, yra žaidimai su šunimis. Tiek žmonės, ypač vaikai, tiek šunys mėgsta žaisti. Tačiau žaidimai gali būti pavojingi.

Imtynės – žaidimas, kurį žaidžia tiek šunys, tiek primatai, kuriems priklauso ir žmogus. Tačiau nežiūrint daugelio panašumų, šunys ir primatai turi skirtingas šio žaidimo taisykles. Mes visi žinome, kad imtynes mėgsta vyrai ir berniukai, o ne mergaitės ir moterys. Tuo tarpu visi šunys, tiek patinai, tiek patelės, labai mėgsta tokį žaidimą. Gyvūnai (ypač laukiniai) tokiems žaidimams pasirenka sau lygius (panašaus dydžio ir fizinio pajėgumo) partnerius. Jei didesnis šuo žaidžia imtynių su vaiku, jų jėgos nelygios. Be to, šiame žaidime kiekviena rūšis elgiasi skirtingai, skirtingai ir klysta. Žmonės griebia rankomis, šunys – nasrais. Ir nors šunys stebėtinai sugeba kontroliuoti kandimo stiprumą, kartais žaidžiant įvyksta klaidų. O tokios klaidos gali turėti labai liūdnų pasekmių. Be to, šunys, lygiai kaip ir vaikai, žaidimo metu gali prarasti kantrybę, nesusivaldyti. Didelis susijaudinimas neretai tuo baigiasi (prisiminkite sporto sirgalių siautėjimus gatvėje po mylimos komandos pergalės). O susijaudinę ir praradę kantrybę šunys naudoja vienintelę priemonę – dantis.

Kartais šunys kanda ne iš susijaudinimo, o tiesiog norėdami sudrausminti vaiką dėl netinkamo jo elgesio. Drausmindami vieni kitus, šunys naudoja staigius trumpus įkandimus į snukį. Todėl taip dažnai šunys kanda su jais žaidžiantiems vaikams į veidą.

Futbolas ar virvės traukimas tarp vaiko ir šuns irgi yra rizikingas žaidimas, nes jis skatina konkurenciją dėl norimo objekto ir gali turėti nenumatytų pasekmių.

Saugūs žaidimai su šunimis yra paslėpto daikto ar pasislėpusio vaiko ieškojimas, numesto daikto atnešimas, triukai ir pan. Bet kokiu atveju niekada nereikia leisti šuniui ir vaikui žaisti kartu be priežiūros arba mažai juos prižiūrint. Priežiūra būtina, kad suaugęs žmogus galėtų kontroliuoti šuns susijaudinimą žaidimo metu.

Bet kuriuo atveju reikia atsiminti, kad visose situacijose vaikų saugumas yra svarbiausias dalykas, ir visada elgtis taip, kad šuns ir vaiko draugystė būtų ne tik maloni ir pilna teigiamų emocijų, bet ir saugi tiek vaikui, tiek ir šuniui.