[Vaiva]

Apie agresiją

Agresija nuo šuns veislės ar dydžio nepriklauso. Bet kurios veislės šuo gali tapti agresyvus, ir yra nemažai tai patvirtinančių atvejų, ir tokių rimtų, kad "neagresyvių veislių" šunys užmigdomi dėl agresijos. Daugiausiai tam turi įtakos neteisingas šeimininkų požiūris į šunį ir iš to išplaukiantis neteisingas elgimasis su juo (neturiu omeny žiauraus elgesio su gyvūnu).

Dabar pabandysiu viską paaiškinti nuo pat pradžių. Kaip jau minėjau, agresyvumą ir baimę turi visi gyvūnai (šiuo atveju - šunys). Agresyvumas reikalingas kovoje už būvį, kitaip gyvūnas neišgyventų. Baimė grėsmės akivaizdoje iššaukia reakcijas (sustingimą vietoje ar pabėgimą), kurios dažnai išgelbsti gyvūnams gyvybę. Normaliai gyvūno baimė ir agresyvumas turi būti subalansuotas. Jei tik svarstyklės ryškai persisveria į vieną ar į kitą pusę, atsiranda problemos.

Kova už būvį ir konkurencija reiškia dažnai kylančius konfliktus, kurių metu gyvūnai gali būti rimtai sužaloti ar net žūti. Socialiniai gyvūnai, gyvenantys grupėse ir dažnai kontaktuojantys tarpusavyje (tokie, kaip šunys) išvystė mechanizmus tokiems sužalojimams išvengti, nes tai nenaudinga jų išlikimui bei gerovei. Taip evoliucijos eigoje atsirado ritualizuota elgsena, susijusi su baime ir agresija, kurios metu išvengiama aršių konfliktų ir sužalojimų. Tai yra dominavimas (socialinė agresija) ir paklusimas (socialinė baimė), kurių demonstravimo metu gyvūnai išsiaiškina santykius taikiai.

Šunys, gyvendami gaujoje, nuo mažų dienų mokosi socialinės elgsenos – paklusimo dominavimui ir nustatytoms taisyklėms. To juos moko kiti gaujos nariai, pirmiausiai motina ir dominuojantis patinas (šuniukų tėvas), nustatydami taisykles ir hierarchiją. Lygiai taip pat šunys turi mokytis ir gyvendami su žmonėmis, tačiau žmonės turi suprasti ir išmanyti, ko šuniui ir jo normaliai elgsenai reikia. Bet kokį šuniuką nuo mažens auklėjant teisingai, jis neturės problemų nei dėl agresijos, nei dėl baimės (išskyrus patologiškus atvejus, kurių būna labai mažai). Bet kadangi žmonės dažnai su šunimis elgiasi ne taip, kaip reikia, šunų, turinčių elgsenos problemų (dažniausiai dėl agresijos) būna labai daug.

Šuniui, kaip gaujos gyvūnui, svarbiausias dalykas yra gerai veikianti gauja. Nuo to priklauso gaujos, o taip pat ir atskiro individo gerovė ir išgyvenimas. Gaujoje būtinai turi būti stiprus vadas, kuris nustato taisykles ir priima sprendimus už visą gaują. Tokiu vadu tampa labiausiai dominuojantis individas, kuris gaujoje visus santykius išsiaiškina taikiai ir be kraujo praliejimo, nes jis pasitiki savo jėgomis ir savo sprendimais. Visi kiti gaujos nariai jaučiasi saugūs, vadovaujami vado, leidžia jam daryti sprendimus, todėl jiems nėra reikalo veltis į agresyvius konfliktus. Jei gaujos nariai konfliktuoja tarpusavyje, tai atliekama dominavimo-paklusimo ritualais, o jei konfliktas tampa per daug aršus, vadas juos drausmina.

Kol šuniukas auga su motina, jis gauna viską, ko jam reikia – aiškų vadą (motiną), kuris nustato taisykles ir moko paklusti bei priima sprendimus ir užtikrina šuniuko saugumą. Patekęs pas žmones, šuniukas tikisi to paties, tačiau šeimininkai, nors ir geriausių ir kilniausių paskatų vedami, bendraudami su šuniuku, vadovaujasi emocijomis ir jausmais, be to, sužmogina šunį, taip ne tik nesuteikdami jam reikalingo saugumo ir aiškios gaujos struktūros, bet ir užkrauna jam atsakomybę pačiam daryti sprendimus. Taip šuniukas, kuris iš prigimties yra dominuojantis, įgauna daug galių ir džiaugiasi, galėdamas visiems vadovauti, o tas, kuris linkęs paklusti ir jaučiasi nesaugiai, bus priverstas pats nuspręsti, kada jam gintis. O kadangi šuo yra plėšrūnas, naudojantis dantis tiek grobiui pagauti, tiek santykiams aiškintis, tiek dominuojantis, tiek nesaugus šuniukas, pamatęs, kad agresyvumas jam padeda vienoje ar kitoje situacijoje, netruks išmokti juo pasinaudoti panašiose situacijose, jeigu nesulauks drausminimo ir elgesio taisyklių. Dominuojantis šuo taps dominuojančiai agresyvus, nesaugus šuo – nervingai agresyvus. Ir jeigu mažo šuniuko agresijos pasireiškimai gali atrodyti juokingi ir pralinksminti, nereikia pamiršti, kad šuniukai greitai auga ir problema gali tapti rimta.

Situacijos, kurios gali sukelti šuns agresiją, yra pačios įvairiausios – kai žmogus ar kitas šuo pažeidžia šuns asmeninę erdvę (kurią turi kiekvienas gyvūnas, žmogus taip pat, ir kurią reikia gerbti), kai žmogaus kūno kalba ar mimika šuniui gali pasirodyti kaip dominavimo ar agresijos demonstravimas (pavyzdžiui, palinkimas į priekį ar pasilenkimas virš šuns, spoksojimas jam į akis, netgi kai kada šypsojimasis, rodant dantis), kai šuo žaidžia imtynių ar virvės traukimą ir labai susijaudina (tada ima naudoti dantis, ir greitai gali kilti rimtas konfliktas), kai šunį užpuola kitas šuo, kai šuo gina tai, kas „priklauso“ jam (maistą, žaislus, kitus gaujos narius). Svarbu žinoti, kad šuo viską suvokia kitaip, nei žmogus, ir stengtis suprasti šuns elgesį ir jo bendravimo būdą bei poreikius. Be to, reikia atsiminti vieną dalyką – šuo niekada neplanuoja savo veiksmų (šiuo atveju – agresijos ar baimės) iš anksto, šuo tik reaguoja į aplinkybes, priimdamas sprendimą, jeigu nėra gaujos vado, kuris turėtų priimti sprendimą už jį. Ir jeigu šeimininkas netinkamai sureaguoja į šuns agresijos ar baimės pasireiškimą, kitą kartą panašioje situacijoje šuo elgsis panašiai, o netrukus jam susiformuos įprotis agresyviai reaguoti.

Netinkamas reagavimas į šuns agresijos pasireiškimus yra dėmesio nekreipimas, šuns raminimas žodžiais ir glostant, mušimas ar rėkimas ant šuns. Pirmais dviem atvejais šuo nuspręs, kad pasielgė teisingai, mušimas ar rėkimas darys šunį nervingesniu ir nepanaikins jo susijaudinimo. Be to, kai šuo parodo agresiją ar baimę vienoje ar kitoje situacijoje, kitą kartą panašioje situacijoje šeimininkas iš anksto jaudinasi, kad tai nepasikartotų, būna įsitempęs, nervingas, susikaustęs, kas kaip tik ir duoda šuniui ženklą tai pačiai baimingai ar agresyviai reakcijai. Taigi tokios žmogaus reakcijos ir veiksmai, užuot stabdę agresiją, priešingai, ją tik dar labiau sustiprins. Jeigu žmogus sugeba vadovauti šuniui ir jį valdyti, jis nebus įsitempęs jokiose situacijoje, o greitai, ramiai ir tvirtai sureaguos, nutraukdamas šuns agresyvią reakciją, drausmindamas jį, ir šuniui paklusus, vėl elgdamasis ramiai ir atsipalaidavusiai.

Be to, šuniukui augant, žmonės nejučia sudaro daug prielaidų jo agresijai susiformuoti. Bet kokia veikla, kurioje šuniukas naudoja dantis, potencialiai gali pasibaigti agresija. Jeigu šuo žaisdamas graužia ir drasko savo žaislus, jeigu žaidžia grumtynes su vaikais ar suaugusiais, jeigu jo mėgstamiausias žaidimas yra virvės, pavadėlio ar pan, traukimas, jeigu jam leidžiama pačiam pasirinkti miegojimo vietą ir ją ginti, o jo žaislai ir maistas yra jo, ir jam leidžiama juos valdyti, visa tai yra prielaidos agresijos pasireiškimui vėlesniame laikotarpyje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ta agresija visais šiais atvejais pasireikš – jeigu šeimininkai moka vadovauti šuniui, ir visada nustato elgesio taisykles, tai bet kuri elgsena bus valdoma, tačiau jei šeimininkai bus pasyvūs ar nesugebės užtikrinti savo vadovavimo, visa tai gali baigtis liūdnai.

Labai svarbu yra tai, kaip šuo ir šeimininkas elgiasi pasivaikščiojimo metu ar namuose. Jeigu šuniui leidžiama bėgti priekyje ar pačiam eiti, kur jis panori, šuniui paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip, kur ir kada elgtis ir kaip reaguoti. Priekyje šeimininko einantis, o ypač lengvai susijaudinantis šuo, sutikęs kitą šunį, žmogų ar šiaip kokį pažįstamą ar nepažįstamą objektą, gali sureaguoti puldamas, gindamasis, ar bailiai sustingdamas ar sprukdamas. Jeigu nėra galimybės pasprukti (pvz., ant pavadėlio), šuo gali gintis, naudodamas agresiją. Ir šuns kaltinti negalima - jis arba elgiasi kaip gaujos vadas, arba jo akimis žiūrint, šeimininkas neužtikrina jo saugumo, todėl jam reikia gintis pačiam. Ramiai paklūstantis ir už šeimininko einantis šuo neturės poreikio agresijai ar baimei, nes pilnai pasitiki šeimininku - gaujos vadu, kuris kontroliuoja padėtį.

Kitas labai svarbus dalykas, sąlygojantis agresyvias ar baimingas šuns reakcijas, yra šuns energijos lygis. Daug energijos turintis šuo bus linkęs greitai susijaudinti, o susijaudinimo būklėje agresijos pasireiškimai daug dažnesni.

Išvengti agresijos nėra sudėtinga. Tereikia tik sugebėti tinkamai vadovauti šuniui ir suvaldyti šuns energiją. Jeigu žmogus šuniui bus tvirtu vadu, nustatančiu taisykles ir nurodančiu šuniui, ką daryti, šuo jį gerbs ir paklus taisyklėms. Todėl nuo pat pirmo momento, parsivežus šunį namo, reikia jam parodyti, kad šeimininkas yra patikimas vadas, nustatantis taisykles, pasakantis šuniui, kur ir kada būti, eiti, ką veikti ir pan., t.y., priimantis sprendimus ir užtikrinantis jo saugumą. Šuo namie turi turėti savo vietą miegojimui, kurią paskiria šeimininkas. Namai, baldai, šuns žaislai ar maistas priklauso šeimininkui, šuo tik gauna jais naudotis (užsitarnauja tinkamu elgesiu), šuo turi išmokti nusiraminti ir laukti, taip pat ramiai paklusti ir sekti šeimininką pasivaikščiojimų metu. Šuo, gerbiantis vadą ir su juo jausdamasis saugus, pašauktas visada atbėgs be jokio paskatinimo kąsneliu ar žaislu. Be to, pavojaus ar konflikto visada bus galima išvengti, jeigu šeimininkas kaip ramiai pasitikintis vadas eis priekyje, o šuo bus jam už nugaros. Šuns energiją galima valdyti, kasdien duodant jam tinkamą fizinį ir psichologinį krūvį ir kontroliuojant jo susijaudinimą bei žaidimus – tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.

Aišku, daug lengviau šuniuką iš pat pradžių auklėti teisingai, negu perauklėti jau suaugusį šunį, tačiau keistis niekada nevėlu. Tai pirmiausiai pasakytina apie šeimininką, nes esant tinkamam žmogaus nusiteikimui ir veiksmams, šuo lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir pakeičia savo elgesį.