Labai gražų vaizdą teko matyti: pamato Jara ir haskė viena kitą, ir pradeda sėlinti, žinot, kaip link grobio - keteros pašiauštos, galvos nuleistos, ausys stačios... Su žmonėmis Jara meili kaip katinas per morčių. Vienintelį kartą burzgė ant vaikų, kai jie tikrai ją užkniso eidami šniūrais paglostyti
Ai, dar vieną kartą lojo ant žmogaus kojų, taip juokingai viauksėdama
mat jis buvo girtas, jo kojos pynėsi ir taikėsi ant jos užminti