Štai kokia žavi diskusija užvirė.
Kad jau visi sako asmenine patirtimi pagrįstas ir neargumentuotas nuomones
, tai pasisakysiu ir aš.
Pastebėjote - pas mus kažkaip kiekvienas teigia, kad geriausios šuniui yra tos sąlygos, kuriose jis pats gyvena
Na ir aš neatsiliksiu. Manau čekoslovakui labai sveika gyventi mieste arba bent kartais jame apsilankyti. Vien tam, kad baimių būtų mažiau. Tačiau, žinoma, fizinis krūvis jam taip pat būtinas. Kas paneigs, kad šuo daug labiau pavargsta eidamas greta žmogaus su pavadėliu intensyviu žingsniu kelias valandas, nei dūkdamas laukuose?
Aš visiškai nekukliai, bet visiškai užtikrintai galiu pasakyti, kad turiu tikrai nuostabaus charakterio čeką. Visiškai socializuotą, nekeliantį jokių problemų, šunį, dėl kurio aš absoliučiai rami (ji neįkąs nei pribėgusiam nežinia iš kur vaikui, nei kavinėje prie jos po stalu keturiomis ropojančiam girtuokliui), kelionėse mašina ji laiminga snausdama man ant kelių, iš Varšuvos štai gįžome traukiniu be jokių problemų, aš ją paleidžiu nuo pavadėlio be jokio nerimo, ji mėgsta dresūrą (su to pastangų vertais skaniukais, žinoma) ir t.t. Tuo pačiu tai LABAI dominuojanti ir labai kieto charakterio kalė. Kiek tai kainavo darbo, nepasakosiu, bet daugelis tų auklėjimo vaizdų tikrai atrodytų net ne komiški, o idiotiški (Vaiva keturiomis nunarinusi galvą urzgia ant šuns ir dantimis pasiima obuolį, kurį Bru tik ką graužė - čia iš švelnesnių vaizdų
)
Rapsas į savo šeimą atėjo kaip "namų šuo", nors tokio charakterio gyvūnui reiktų gyventi pas žmogų, kuris kaifuoja nuo IPO ar pan., kuris dirbtų su juo ir... na, tikrai, Rapsą geriau laikyti voljere, o ne namie su vaikais. Kaip supratau, Rapsui apsigyvenus voljere daug problemų ir karų baigėsi. Aišku, jei jis pabėga, tai jau tikrai nelaimė ranka pasiekiama... Tai šuo darbui, o ne šeimai, ne bendravimui, ne svečiams, jo auklėjime taip pat nemažai klaidų padaryta.
Tiems, kurie kaltina Gintautę, jog Rapsui leidžia puldinėti ant kitų žmonių, pasakysiu tokį užstojamąjį žodį. Mano darbo pobūdis šiuo metu leidžia man kas savaitę pabendrauti su daugybe įvairių veislių, dydžių šunų, taip pat ir jų šeimininkų. Patikėkite, bokserio ar kito besiseilėjančio šuns šeimininkui visiškai normalu atrodo, kad šuo palieka seilių šliūžes ant kito žmogaus rūbų. Kai kurių veislių šunys, man, asmeniškai, smirdi (išlepau gyvendama su čeku), smirdi taip, kad reikia rankas plautis ir rūbus vėdintis - šeimininkai juos bučiuoja, glaudžia, apsikabina. Kai kurie šunys šokinėja ir purvinomis letenomis apvaro tavo rūbus, gal net siūlus iš megztinio ištampo - šeimininkai šypsosi su meile. Va ir Rapsas jau tiek kartų yra puolęs šeimininkus, kad jie nelabai bekreipia dėmesį į tai. Nėra gerai, aišku, bet taip jau yra.
Plepi aš nuo pačio ryto, žiūriu